Ar literatūra moko gyvenimo?

  Literatūra- tai erdvė, kur kiekvienas rašantysis ir skaitantysis gali atskleisti save. Čia rašytojas apgalvodamas siužetą, aprašo tam tikrą situaciją, kuri vienam skaitovui gali būti artima, o kitam visiškai nesuprantama. Vis dėlto kiekvienas kūrinys gali suintriguoti, priversti susimąstyti arba būti sprendimą lemiančiu veiksniu.Skaitytojas pagal savo pomėgius išsirenka sau tinkamą literatūrą, jos žanrą, stilių ir siužetą, bet ar literatūra moko gyvenimo? (60)
   Ne tik tėvai, bet ir literatūra gali išmokyti mylėti bei tausoti savo šeimą. Nuo pat vaikystės skaitydami knygas arba pasakas, kur yra aprašoma meilė ir pagarba savo aplinkiniams, vaikai išmoksta atsiduoti savo šeimynai.Mergaitės jau pradeda suprasti kas tai šeima ir vaikai, berniukai, kaip ją reikia pasirūpinti. Jurgis Savickis (1890-1952) vienas pirmųjų lietuvių modernistų į literatūrą įvedęs ironiją, išreiškęs miesto žmogaus būseną. Savo kūryboje yra atkreipęs dėmesį į vertybių nebūvimą. savo novelėje "Kova" Savickis aprašo vaiką, kuris yra visiškai neprižiūrėtas. Vaikas susipyksta su žydu, nes tas papasakoja apie šilumą, kurią gauna šeimoje. Jo tėvai visą laiką buvo karčemoje. Atrodo, juk jeigu tėvas nesirūpina, tai mama tikrai turėtų pasirūpint savo vaikeliu, bet ne, jo tėvai linksmai leido laiką karčemoje. Tėvas gėrė dėl to, kad motina buvo palaidūnė. "Viskas būtų gerai, kad mamanka nebūtų tokia graži!"Dėl savo palaidaus charakterio, ji karčemoje buvo ne su savo vyru, bet su kitais vyrais.Nors ji mylėjo savo vaiką, bet būdama lyg lėlė- marionetė nieko neveikė ir buvo savo fantazijuose. "žmona, vedanti savo geneologijos medį iš vieno dvaro pieninės prižiūrėtojos, ir vieno nepraktiškai išauklėto grovo, buvo šiandien nuolatinio neramumo šaltinis vietos vyrams", todėl kai vyrai norėjo ją išsivežti, ji lengvai paliko savo vaiką, nors jis ją gynė ir norėjo apsaugoti. Kodėl yra rašomos tokios novelės? Nes perskaitę šį pasakojimą mąstantys žmonės ir vaikas susimąstys, pagalvos, supras ir pakeis savo gyvenimą.(219)
    Literatūra gali atskleisti drąsą ir pasirinkimo galią, net pačioje, rodos, bailiausioje  asmenybėje. Daugelis skaitydamas pasirinktą knygą savyje nelauktai suranda drąsos  proveržiu ir jau tvirtai jaučia galįs pasirinkti tinkamą gyvenimo kryptį.Vienas iškiliausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros veikėjų,  poetas ir prozininkas, labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“ - Vincas Mykolaitis-Putinas rašė apie slapčiausias žmogaus sielos kerteles ir paties savęs atradimą. Apie sunkias gyvenimo peripetijas, pasirinkimo klausimą ir drąsos suradimą, bet ne savo luomui tinkančioje literatūroje galime perskaityti 1933 m. išleistame  Vinco Mykolaičio-Putino intelektuoliame psichologiniame romanane "Altorių šešėly".Tai knyga, kurią galime suvokti kaip savotišką autoanalizę. Pagrindinis veikėjas visą laiką mąsto ir jo neapleidžia mintis, kad jis yra poetas :"Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas." Svarbus aspektas yra tai, kad kūrinys padalintas į 3 dalis: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“ ir „Išsivadavimas", todėl galime suprasti, kad pagrindinio veikėjo gyvenime bus tris svarbus gyvenimo etapai. Liudas Vasaris pirmoje dalyje yra mums parodytas kaip klierikas, kuris mokosi pirmame seminarijos kurse. Pirmoje romano dalyje Liudas jaučia dvasinės peripietijas siekiant atrasti save seminarijoje ir suartėti su Dievu. Jis yra bailus ir užsidaręs, bet sutikęs Liucę pajunta savyje norą grumtis dėl merginos , norą  patikti jai.Taip ir nesuradęs pašaukimo jis laukia išventinimo, nes galvoja, kad taip gaus pašaukimą. Jis neišdrįsta palikti seminarijos ir likti su jam taip pat neabejinga Liuce. Antroje dalyje mes sutinkame kuniga Vasarį, kuris dabar yra kalnynų parapijoje. Ten jis sutinka ir gerus ir blogus žmones, bet svarbiausia jam yra pažintis su baronienė. Susipažinus su ją, Vasariui atsiveria visiškai kitoks pasaulis. Jis skaito uždraustas jo luomui knygas, kalba apie visai nepriimtinus dalykus, geidžia moters , net galvoja apie pasaulėtiškas studijas.Atėjus karui į Lietuvą, Vasaris išvažiuoja svetur, kur gauna filosofijos daktaro laipsnį. Trečia dalis nulemia viską. Vasaris sutinka Auksę, kuri tampa jo gyvenimo meile.Dėl įvykiusiu tragedijų: Vytuko mirtis, Liucės savižudybės,  jis galų gale atranda save ir pradeda rašyti atsistatydinimą nuo kunigo pareigu. Tai kiekvienas, kuris perskaitys šį kūrinį gali surasti save patį, išdrįsti padaryti tą ko taip troško ir tapti pačiu savimi. Būtent šis literatūrinis kūrinys gali skaitytoją išugdyti, leisti atsiskleisti.Svarbu skaityti geras knygas, nes jos gali pakeisti žmogaus gyvenimą.(351)
   Kiekvienoje knygoje galime surasti kažko pamokančio, svarbaus mums arba mūsų artimiems žmonėms.Kuo daugiau literatūros bagažo turime savo smegenyse, tuo labiau esame išsilavine. Ne todėl, kad protingesni, o todel, kad galime daugiau atjausti, suprasti, pažinti ir tiesiog tapti geresniais patiems sau. Literatūra- tai stebuklingas dalykas su kuriuo pagalba galime išmokti tiesiog gyventi.(52)
                                                                                                       iš viso: 682 ž.

Finland - this is why I love her :)

  Šalis, kuri iki XX a. buvo laikoma viena neturtingiausių šalių Europoje, o dabar stipriai industrializuota rinkos ekonomikos šalis, tai visų gerai žinoma Suomija. Suomija, o kitaip dar  Suomijos Respublika yra Šiaurės šalių valstybė Skandinavijos regione. Ji ribojasi su Švedija vakaruose, su Rusija rytuose ir Norvegija šiaurėje, o per Suomijos įlanką – su Estija.
 Suomija yra viena iš rečiausiai apgyvendintų šalių Europoje (15,47 žm./km²). Didžioji dalis gyventojų susitelkę šalies pietuose. Šalies sostinė yra Helsinkis. Suomijoje yra dvi oficialios kalbos – suomių ir švedų. Ji yra Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų Organizacijos, Šiaurės Tarybos, Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ir Eurozonos narė.
  Suomija garsėja aukštosiomis technologijomis, Šiaurės pašvaiste, gamta su daug švarių ežerų. Tai miškų ir ežerų šalis, turbūt geriausiai žinoma dėl savo laukinės gamtos grožio.Ežerai vadinami suomiško "kraštovaizdžio akimis". Suomija - vienas ežeringiausių pasaulio kraštų. Ežerai sudaro apie 10 % šalies teritorijos, kai kuriose vietovėse - ketvirtadalį ir net 60 % ploto.Produktyvus miškai sudaro beveik 70 % šalies ploto, tad Suomija - miškingiausias Europos kraštas.
  Tolimoje šiaurėje vasaros baltosios naktys, kada saulė nenusileidžia visą parą, trunka apie  10 savaičių. Žiemą šiuose kraštuose saulė beveik aštuonias savaites nepasirodo iš už horizonto. Suomijos klimatui būdingos šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Vidutinė metinė temperatūra Helsinkyje yra 5,3 °C. Aukščiausia dienos temperatūra pietinėje Suomijoje kartais pakyla iki 30 °C. Žiemos mėnesiais, ypač sausį-vasarį, temperatūra gana dažnai nukrinta iki -20 °C.
 Daugelis yra girdėjęs apie  žaliąjį Suomijos auksą. Bet kas? Kodėl žaliasis arba kodėl būtent auksas?
  Suomijoje gausu gamtos išteklių, kurie naudojami kaip žaliava bei energijos šaltinis.Būtent tai ir yra Suomijos žaliasis auksas. Dauguma jų atsikuriantys, kaip kad svarbiausias gamtos išteklius - miškai.Suomijos miškų resursai (1930 milijonų kub. m) Europoje yra didžiausi po Rusijos, Švedijos bei Vokietijos, o kasmetinis miškų priaugimas viršija 75 milijonus kub. m. Kitas svarbus atsikuriantis gamtinis išteklius - vanduo, naudojamas buityje, pramonėje ir kaip energijos šaltinis.Suomijos pamatinę uolieną sudaro daugybė rūšių akmenų, tinkamų pramoninei žaliavai. Suomijoje taip pat gausu įvairių metalų rūdų, o pastaraisiais metais atrasta perspektyvių deimantų bei aukso telkinių. Vertingiausi grunto ištekliai - žvirgždas, smėlis ir molis. Durpės laikomos neatsikuriančiu gamtiniu ištekliumi, nes susidaro per ilgą laiką.
  Lyginant su kitomis pasaulio šalimis Suomijos gamta neužteršta ir nepažeista. Vis dėlto pastaraisiais metais gamtos apsaugai skiriama vis daugiau dėmesio, nes toksinai, oro ir vandens teršalai, kitokie chemikalai taip pat pakenkė Suomijos gamtai.Vis dėlto suomiški produktai sveiki, o pavyzdžiui, Suomijos miškų uogos ir grybai yra visiškai neužteršti. Suomiams tai daug reiškia, nes šioje šalyje leidžiama lankytis net privačiuose miškuose, rinkti uogas, grybus, gėles.
   Suomija yra telekomunikacijų įrangos lyderė pasaulyje. Daugiausiai eksportuojama ryšių įrangos ir mašinų gamybos produktų, popieriaus, celiuliozės ir medienos, stiklo dirbinių, nerūdijančio plieno ir keramikos.
  Suomija yra klestinti Europos Sąjungos šalis. 2005 m. Suomijos perkamoji galia pasiekė 111, lyginant su Europos Sąjungo vidurkiu 100. Suomijos užsienio prekybos balansas turėjo lengvą perteklių. 2006 m. eksportas sudarė 61,40 mlrd €, o importas 55.89 mlrd €. Pagrindiniai prekybos partneriai yra Vokietija (prekybos dalis nuo 11,3 %), Švedija (10,5 %) ir Rusija (10,1 %).
   Suomija – stipriai industrializuota rinkos ekonomikos šalis, savo pagaminama produkcija vienam žmogui šiek tiek lenkianti tokias valstybes kaip Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Suomija - suvereni valstybė. Aukščiausia valdžia priklauso suomių tautai, kurią atstovauja 200 narių parlamentas. Suomijos politinė sistema aprašyta Suomijos konstitucijoje (1919) ir Parlamento įstatyme (1928). Dabartinis Suomijos prezidentas yra Sauli Niinistö,  parlamento pirmininkas – Eero Heinäluoma,  premjeras yra Jyrki Katainen.
   Suomija pasižymi savo aukštųjų technologijų gaminiais, ypač mobiliaisiais telefonais. Šalis priklausoma nuo daugelio žaliavų, išskyrus medieną ir keletą mineralų, importo.
 Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje, apie 8500 m. pr. m. e., pasitraukus ledynui.   Kadangi septynis amžius (nuo XII a. iki 1809 m.) Suomija buvo Švedijos sudėtyje, apie 6 % gyventojų kalba švediškai.Po Rusijos-Švedijos karo 1809 m. ji kaip Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos. Suomija tapo nepriklausoma valstybe po 1917 m. Rusijos revoliucijos. Nuo to laiko Suomija yra respublika. Ji turi vienerių rūmų parlamentą, kurio 200 narių renkami kas ketveri metai.
 Pasaulyje Suomija turi gerą vardą. Šalies neslegia kolonijinė praeitis, socialinė sistema stabili, lyčių lygybės atžvilgiu pažengta toliau nei daugelyje kitų šalių, daugiau nei pusė Suomijos eksporto -aplinkos neteršiantys produktai, pagaminti laikantis aukšto išsivystymo lygio principų. Sąžiningas, praktiškas ir patikimas suomių veiklos būdas labai vertinamas.Taip pat nederėtų užmiršti, kad Suomija yra vienintelė tikroji Kalėdų Senelio tėvynė, kad ir ką tvirtina švedai ar norvegai.Todėl jeigu norėsite kažkur nuvažiuoti, rinkitės Suomiją!  :)

Problem bezdomnosci by J.T. :)

   Na swiecie jest wiele problemow, ktore sa aktualne dla kazdego z nas np;. bezrobocie, kryzys, kataklizmy itp. Jedną z samych wažnych jest bezdomnosc.Tu možemy ją pojmowac  w sensie doslownym albo metaforycznym. Jezeli bezdomnosc w sensie donioslym  jest bardzo wazna sfera spoleczenstwa z ktora musimy walczyc, to bezdomnosc duszy albo ciepla rodzinnego(50) jest o wiele razy wiekszym problemem. O bezdomnosci wewnetrznej mozemy przeczytac w wielu utworach znanych pisarzy albo obejrzec w telewizji , w kinie badz w teatrze.(25) To jest bardzo ciekawe w jaki sposob bezdomnosc przedstawiali tacy wybitni pisarze jak A.Mickiewicz i S. Žeromski.(91)
   Godna chwalebnych slow, ale sama bolesna bezdomnoscia jest bezdomnosc(100) spowodowana koniecznoscia opuszczenia ojczyzny.Czlowiek bowiem wtedy caly czas wspomina swoja ojczysne, kochane i umilowane miejsca, ktore byly dla niego miejscem uspokojenia, miejscem swoim, swojej mowy i mysli. Wlasnie takim bezdomnym był  tytułowy bohater powieści historycznej A. Mickiewicza  Konrad Wallenrod. Krzyżacy porwali małego litewskiego chłopca, nadali mu imię Walter Alf. Chłopiec od dzieciństwa (50) był pozbawiony domu, i chociaż wpajano mu zasady postępowania kultywowane przez niemiecki zakon rycerski, to za sprawą Halbana, Walter Alf nie zapomniał o swojej ojczyźnie. I chociaż na pewien czas do niej powrócił, zmuszony został do zastosowania podstępu. Po śmierci Konrada Wallenroda, Walter Alf podszył się pod jego nazwisko i powrócił do(50) Prus, gdzie obwołano go mistrzem krzyżackim. Wybrał trudną drogę poświęcenia się ojczyźnie, rezygnując z życia u boku swej małżonki, a w końcu i z własnego życia.(26) (135)Okrutna jest ta bezdomnosc, ale takze mozemy ja odniesc do bezdomnosci heroicznej, tak bardzo pomocnej dla wlasnej ojczyzny i ludu.(316)
W zyciu sa takie wypadki, kiedy jeden czlowiek moze posiadac kilka tak zwanych "bezdomnosci wewnetrznych". Jest to okropne, poniewaz jezeli jedna mozemy podolac, to inne zostaja.   W powieści S. Žeromskiego Ludzie bezdomni natomiast bezdomnymi pozostaja wszyscy bohaterowie. Wystepuja tu przynajmniej 6 typow bezdomnosci : 1.bezdomnosc najubozszych, 2.bezdomnosc odczuwana z powodu braku rodziny (Joasia), 3.bezdomnosc wynikajaca z odrzucenia przez okreslona grupe spoleczna,4. bezdomnosc spowodowana koniecznoscia opuszczenia ojczyzny z powodow pienieznych (Wiktor), 5. bezdomnosc calego narodu, poddanego represjom po upadku powstania styczniowego i pozbawienie katorznikow powrotu do ojczyzny ( Waclaw), 6. bezdomnosc duchowa (Korzecki, Krzywosad).Główny bohaterem powieści Żeromskiego jest Tomasz Judym. Nigdy nie posiadał własnego domu. Wywodził się z biednej rodziny. Jego ojciec - szewc był alkoholikiem. Doktor Judym wychowywał się w domu ciotki, gdzie nie zaznał ciepła domowego ogniska. W dorosłym życiu także nie miał swego domu, prowadził "tułacze" życie. Jego bezdomność polegała też na społecznym wyobcowaniu. Nie należał już bowiem do warstwy społecznej, z której się wywodził, nie mógł także zostać przyjęty przez klasy wyższe, które zawsze zwracały by uwagę, że jest jedynie synem biednego szewca.Bezdomna pozostaje także Joasia - nauczycielka, która mieszkała u swoich pracodawców. Nie posiadając stałego miejsca zamieszkania, marzyła o własnym domu, który miał być skromny lecz posiadający prawdziwą rodzinną atmosferę.Na swój sposób bezdomny jest inżynier Korzecki, który popełnił samobójstwo. Uważał on, że dla niego brakuje miejsca na świecie, nigdzie nie mógł zaznać spokoju. Wlasnie S.Žeromski zdolal pokazac typy bezdomnosci i jej okrucienstwo, chociaz bezdomnosc ma swoje typy, ale kazdy jest gubiacy.
  Bezdomność może być rozumiana dosłownie, a także w sposób metaforyczny lub symboliczny, przedstawiający dom jako własne miejsce w świecie. Może to być także brak poczucia więzi, miłości czy rodziny.Wszystkie te typy dokladnie sa opisane w literaturze. Wlasnie takie utwory jak A.Mickiewicza" Konrad Wallenrod" i S. Žeromskiego "Ludzie bezdomni" odzwierciadlaja ludzka bezdomnosc i jej waznosc w zyciu codziennym i spolecznym.Problem bezdomnosci jest problemem, ktory musi postarac sie zlikwidowa, jezeli juz nie dla nas, to dla naszych dzieci.

tas nejaukus jausmas, kai rašai, bet nelabai sutinki, ir tik dėl to, kad mokytoja liepė:)

*Ar meilė gali žmogų padaryti kilnesnį?

 Meilė tai neapsakoma jėga, kuri žmogų gali priversti tapti kilnesniu,geresniu ar netgi paklusnesniu. Apie tai, kad žmogus tampa kilnesniu galime perskaityti daugelyje knygu arba žinomų žmonių biografijose Vienas iš (30)žinomiausių pavyzdžių yra Juozo Tumo Vaižganto apysakos "Dėdės ir dėdienės" veikėjas Rapolas Geišė. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – kunigas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, apie kurias kuriamos legendos(30) bei mitai. Pasižymėjo palankumu ir tolerancija.Jo kūriniai išsiskiria originalių pasakojimo stiliumi. Vaižganto kūrybos viršūnė yra apysaka "Dėdės ir dėdienės", išleista 1929m. Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo(30) prie galo ir pagaliau buvo panaikinta.Tačiau svarbiausias dėmesys apysakoje(10: - 100) yra sutelktas į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pokyčius irnelaimingą meilę..Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį.Apysakoje ir vaizduojami tokie žmonės: Mykoliukas, Severiutė ir Rapolas.Didžiausius pokyčius meilės vardan galime pastebėti Rapolo paveiksle.„Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir nešiojos rimbą, gerbė visa Saveikių seniūnija, griežtai visi, kurie tik ėjo to dvaro darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo. “, bet  apysakos pradžioje matomė, kad Geišė nemoka būti kitoks – tik tijūnauti. Dėl savo užimamos aukštos vietos- tijūnavimo, buvo tingokas, bet meilė Severiutei padarė jį geresnį. Jis tapo daugiau šeiminišku, mylinčiu, o svarbiausia nors jis ir buvo geras baudžiauninkams, bet siekdamas Severiutės rankos tapo tiesiog kilniausiu ir maloniausiu žmogumi seniūnijoje, kurį nors kas kada būtų matęs.Geišė pats sakė, kad anksčiau būtų save peikęs dėl tokios meilės ir tokio atsidavimo  " kvailiai bobai", bet dabar dėl tokios kaip Severiutė darė viską ką galėjo ir stengėsi tapti dar geresniu ir kilnesniu.Jis turėjo viena aišku minusą - jis buvo senas. Tapęs karšinčium  buvo našta Severjai, bet tik pasendamas atrado vieną gebėjimą - pasakoti pasakas brolio sūnui. Kad meilė pakeitė Rapolą į geresniąją pusę mes galime suprasti remdamiesi jo elgsena, bet juk kiekvienas kuris  tikrai myli, dėl meilės gali padaryti viską : ir pasikeisti tapdamas kilnesniu, ir važiuoti kur reikės dėl meilės.Bet visa Rapolo meilė yra tik kūniška, todėl skaitydami šią apysaką mes patys galime pagalvoti ir susimąstyti apie savo gyvenimą ir meilės supratimą jame.  Meilė - tai nenumaldomas troškimas tapti geresniudėl kilnių santykių.

Ar senojoje literatūroje puoselėjamos vertybės yra tebesvarbios? ( tautiškumas)

Kiekvienas žodį "vertybė" supranta savaip, vienam vertybė gali būti jo artimas žmogus, kitam kažkoks daiktas. Vertybė yra tai, kas brangu, vertinama ir puoselėjama kaip neįkainojamas turtas. Skaitydamas knygas žmogus atranda daug tame ar kitame  kūrinyje atskleidžiamų vertybių , tokių kaip : saikas, kuklumas, santūrumas, bet kiekvienos tautos literatūroje  galime įžvelgti kone pačią svarbiausią vertybę, kuri yra tautiškumas. Tautiškumas-tai būdas arba forma kuria reiškiasi tauta. Tautiškumas įgyjamas per tautinę kultūrą : knygas, papročius, nuostatas ir kalbą.Apie šią svarbią vertybę- tautiškumą, rašė tokie žinomi rašytojai kaip : M.Mažvyda, M.Daukša ir K.Donelaitis. Bet kokį būtent jie aprašė tautiškumą , apie kokias tveriančias problemas kalbėjo tokiuose kūriniuose kaip : M.Mažvydo „Katekizmas“; M.Daukšos „Postilė“; K.Donelaičio „Metai“?

     Kiekviena knyga, kuri parašyta gimtąja kalba, yra lyg tautiškumo paminklas, kurį rašytojas arba poetas savo sunkiu Titano darbu pastato. Vienas pirmųjų lietuviškos knygos autorių, kurie rūpinosi tautos išsaugojimų ir išleido pirmąją lietuvišką knygą "Katekizmą", Karaliaučiuje 1547 metai buvo Martynas Mažvydas. Knyga prasideda lotyniškai eleginiu sueiliuotu dedikaciniu ketureiliu „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“.Galima pastebėti , kad lietuviai reformacijos veikėjai dirba ir Bažnyčiai ir Tėvynei. Reiškiamas patriotizmas, ištikimybė savo didiesiems kunigaikščiams, kuriems parodoma meilė, kadangi Lietuva yra jų laiminga, kas reiškia, kad autorius didžiuojasi savo tėvyne, vadindamas ją garsia ir jos valdovais – kunigaikščiais, kurie gerai atlieka savo pareigas tėvynei ir tėvynainiams, kurie dėl jų esą laimingi: "Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,/Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčiai, [….].Dedikacija rodo, kad knygelė ne tik Prūsijos Kunigaikštystei, į kurią M. Mažvydas atvyko prieš metus, bet ir tikrajai savo tėvynei Lietuvai. Toliau eina lotyniška prakalba „malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“. Prakalba atskleidžia autoriaus pažiūras ir siekimus - jo pastangas šviesti bei kultūrinti žmones, kovoti su pagonybės liekanomis, įtvirtinti protestantų tikėjimą. Eiliuota lietuviškoji prakalba yra pirmas originalus lietuviškas eilėraštis. M.Mažvydo "Katekizmas" yra didi knyga, kuri pasakoja apie lietuvių gyvenimo būdą, jų tikėjimą, ši knyga yra viena pirmųjų lietuviškos literatūros paminklų, kurie tausoja mūsų tautiškumą.

    Tautos gyvybingumas, jos galia remiasi kalbos jėga. Būtent taip galvojo ir Mikalojus Daukša - pirmasis didžiausias kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių, katalikas ir patriotas. Gal būtent todėl 1599 m. M. Daukša „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?” Jis teigė, kad nuo seno visi žmonės gerbė savo gimtąją kalbą, ja kalbėjo, rūpinosi  ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir visaip gražinti. Kalba buvo ir bus labai svarbus dalykas kiekvienos tautos gyvenime ir be jos negali išsiversti jokia, net galingiausia tauta. Tautos sunaikinimą autorius lygina su švento ir gero sugriovimu, jeigu nebeliks tautos ir jos kalbos, nebeliks visiškai nieko, kas yra svarbu šioje žemėje : „ Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. /Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, /sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“. 1559 metais buvo išleista "Postilė", kaip lenkų jezuito J.Wujeko pamokslų rinkinio vertimas. Joje M.Daukša kritikuoja lietuvius, kurie nemoka lietuvių klabos arba jos netausoja. Jam svarbiausia ne valstybė, kurioje žmogus gyvena, o gimtoji kalba. Pagal M.Daukšą be gimtosios kalbos negali būti ir tautiškumo bei pačios kalbos.

    Tautos dvasingumas, tradicijų unikalumas traukia svetimšalių dėmesį, bet svarbu prisiminti, kad tautai svarbiausia būti ištikimai savo senosioms tradicijoms. Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas, kuris savo kūrybą paskyrė tautiškumo tausojimo temai - Kristijonas Donelaitis siekė savo kūriniais pasakyti lietuviams, kad reikia tausoti savo gimtąją kalbą, neatsižvelgiant į tai, kokioje epochoje gyventų ir stengtis išgarsinti ją, kad net kitataučiai stebėtųsi  jos galia. Savo ditaktinėje poemoje "Metai", kuri buvo parašyta hegzametru, K.Donelaitis rašo apie vieną lietuvišką kaimą, bet aprėpia visą lietuvių tautą. Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą, ryžtą kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamas privalo turėti.  Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, humoro. Autorius bara jeigu būras nukrypsta nuo tradicijų " Jūs apjekėliai!.../Ar ne gėda jums?..", apgailestauja, kad lietuviai pamažu praranda dorovės normas, nes dorovė tai tautiškumo puoselėjimas. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”,“glūpais”,“bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Taip rašydamas, autorius lyg sugretina lietuvių tautą su būrais, o ponus su kitų, didelių šalių, kurios nori, kad tokia maža tauta kaip lietuviai pamirštų savo kalba ir tautiškumą.Todėl autorius skatina nepamiršti savo tautiškumo, likti tikraisiais lietuviais. Tik žinodama savo  tradicijas ir tausodama jų unikalumą, kalbėdama apie jas ir jas garsindama tauta išliks ir taps tikrąja tautiškumo puoselėtoja, o kitos tautos tuo tik grožėsis.

    Visais laikais tautą ir tautiškumą gali sustiprinti stiprus žodis , ir nesvarbu bus jis parašytas ar pasakytas. Būtent tautiškumo skatintojais ir gelbėtojais galime pavadinti : M.Mažvydą, M.Daukšą ir K. Donelaitį. Sunkiais metais ir laikotarpiais jie skatino kalbėti savo kalba ir neužmiršti savo tautiškumo, savo tautos. Norint išsaugoti tautiškumą, būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų, saugoti savąsias tradicijas, neišeiti iš savo kaimo ir nepasiduoti kitokio gyvenimo gundymams. Gindamas lietuvybę K.Donelaitis  kai kur neišvengė ir kraštutinumų- barė, stabdė, galbūt net įžeidinėjo, bet visą tai darė tautos labui. Tautiškumą K.Donelaitis  suprato taip kaip ir Daukša: saugoti savo papročius, “mylėti ir gerbti kalbą”, o M.Mažvydas lyg pridurė, kad kiekvienai tautai reikalinga savoji religija ir savos istorijos  žinojimas. Sulyg kiekvienais metais vis daugiau jaunuolių pradeda kalbėti apie kalbos ir tradicijų išsaugojimą. Gal ir šiame amžiuje atsiras nauji M. Mažvyda, M.Daukša arba K.Donelaitis, kurie vėl parašys poemas arba prakalbas, kurios kalbės apie savąją tautą, kurią reikia branginti.

Ar senojoje literatūroje puoselėjamos vertybės yra tebesvarbios? ( tautiškumas, literatūrinis rašinys)

            Pasaulyje yra didžiulis kiekis  vertybių. Kiekvienas žodį "vertybė" supranta savaip, vienam vertybė gali būti jo artimas žmogus, kitam kažkoks daiktas.Vertybė yra tai, kas brangu, vertinama ir puoselėjama kaip neįkainojamas turtas. Skaitydamas knygas žmogus atranda daug tame ar kitame  kūrinyje atskleidžiamų vertybių , tokių kaip : saikas, kuklumas, santūrumas, bet kiekvienos tautos literatūroje  galime įžvelgti kone pačią svarbiausią vertybę, kuri yra tautiškumas.Bet kas tas tautiškumas, kodėl jis yra tokia svarbi vertybė kiekvienai tautai bei jos literatūrai  ir kam apie jį rašė tiek daug  įvairių rašytojų ir poetų visose epochose?
             Kiekviena knyga, kuri yra parašyta gimtąja kalba yra lyg tautiškumo paminklas, kurį rašytojas arba poetas savo sunkiu Titano darbu pastato.Vienas pirmųjų lietuviškos knygos autorių, kurie rūpinosi gimtosios kalbos išsaugojimų ir išleido pirmąją lietuvišką knygą "Katekizmą", Karaliaučiuje 1547 metai buvo Martynas Mažvydas. Knyga prasideda lotyniškai eleginiu sueiliuotu dedikaciniu ketureiliu „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“. Galima pastebėti , kad lietuviai Reformacijos veikėjai dirba ir Bažnyčiai ir Tėvynei. Reiškiamas patriotizmas, ištikimybė savo didiesiems kunigaikščiams:"Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,/Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčiai, [….].Lietuvis savo tautos pirmajame eilėraštyje pasirodo esąs nelinkęs eiti į bažnyčią,  kadangi jam priimtiniau yra burti, todėl M.Mažvydas prašo ponų, kad jie verstų žmones į „tikrą tikėjimą“. M.Mažvydo "Katekizmas" yra didi knyga, kuri pasakoja apie lietuvių gyvenimo būdą, jų tikėjimą, ši knyga yra viena pirmųjų lietuviškos literatūros paminklų, kurie tausoja mūsų tautiškumą.

      Tautos gyvybingumas, jos galia remiasi kalbos jėga. Būtent taip galvojo ir Mikalojus Daukša - pirmasis didžiausias kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių, katalikas ir patriotas. Gal būtent todėl 1599 m. M. Daukša „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti... /Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. /Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, /sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“.1559 metais buvo išleista "Postilė", kaip lenkų jezuito J.Wujeko pamokslų rinkinio vertimas. Joje M.Daukša kritikuoja lietuvius, kurie nemoka lietuvių klabos arba jos netausoja. Jam svarbiausia ne valstybė, kurioje žmogus gyvena, o gimtoji kalba. Pagal M.Daukšą be gimtosios kalbos negali būti ir tautiškumo bei pačios kalbos.

      Tautos dvasingumas, menas, tradicijų unikalumas traukia svetimšalių dėmesį, bet svarbu prisiminti, kad tautai svarbiausia būti ištikimai savo senosioms traicijoms.Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas, kuris savo kūrybą paskyrė tautiškumo tausojimo temai - Kristijonas Donelaitis siekė savo kūryniais pasakyti lietuviams, kad reikia tausoti savo gimtąją kalbą neatsižvelgiant į tai, kokioje epochoje gyventų ir stengtis išgarsinti ją, kad net kitataučiai stebėtųsijos galia. Savo ditaktinėje poemoje "Metai", kuri buvo parašyta hegzametru, K.Donelaitis rašo apie vieną lietuvišką kaimą, bet apriepia visą lietuvių tautą. Autorius bara jeigu būras nukrypsta nuo tradicijų " Jūs apjekėliai!.../Ar ne gėda jums?..", apgailestauja, kad lietuviai pamažu praranda dorovės normas, nes dorovė tai tautiškumo puoselėjimas.Tik žinodama savo  tradicijas ir tausodama jų unikalumą, kalbėdama apie jas ir jas garsindama tauta išliks ir taps tikrąja tautiškumo puoselėtoja, o kitos tautos tuo tik grožėsis.

   Tautiškumas-tai būdas arba forma kuria reiškiasi tauta. Tautiškumas įgyjamas per tautinę kultūrą : knygas, papročius, nuostatas ir kalbą. Nors visas tautiškumo mokymasis trunka visą gyvenimą, bet tik žmogus kuris stengiasi, kad tautos kalba ir tradicijos išliktų yra pilnavertis visuomenės individas.Šiuolaikiniame pasaulyje daugybė žmonių nevertina to, ką puoselėjo senosios kartos atstovai. Dabar vertybės suprantamos kaip materialūs daiktai, branginama tik tai, kas teikia piniginės naudos. Nors tautiškumo puoselėjimas yra vėl aktualus ir sulyg kiekvienais metais vis daugiau jaunuolių pradeda kalbėti apie kalbos ir tradicijų išsaugojimą. Gal ir šiame amžiuje atsiras nauji M. Mažvyda, M.Daukša arba K.Donelaitis, kurie vėl parašys poemas arba prakalbas, kurios kalbės apie savąją tautą, kurią reikia branginti.

 

hello again :))

na, ką, laba diena visiems visiems :P aš, po tiek laiko ( tiesa sakant, net nežinau ko delsiau) vėl noriuuuu rašyt, išsakyti savo mintis... oh well, gal jos nėra pačios aktualiausios ar protingiausios, bet MAN jos yra suprantamos :))