*Ar meilė gali žmogų padaryti kilnesnį?
Meilė tai neapsakoma jėga, kuri žmogų gali priversti tapti kilnesniu,geresniu ar netgi paklusnesniu. Apie tai, kad žmogus tampa kilnesniu galime perskaityti daugelyje knygu arba žinomų žmonių biografijose Vienas iš (30)žinomiausių pavyzdžių yra Juozo Tumo Vaižganto apysakos "Dėdės ir dėdienės" veikėjas Rapolas Geišė. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – kunigas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, apie kurias kuriamos legendos(30) bei mitai. Pasižymėjo palankumu ir tolerancija.Jo kūriniai išsiskiria originalių pasakojimo stiliumi. Vaižganto kūrybos viršūnė yra apysaka "Dėdės ir dėdienės", išleista 1929m. Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo(30) prie galo ir pagaliau buvo panaikinta.Tačiau svarbiausias dėmesys apysakoje(10: - 100) yra sutelktas į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pokyčius irnelaimingą meilę..Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį.Apysakoje ir vaizduojami tokie žmonės: Mykoliukas, Severiutė ir Rapolas.Didžiausius pokyčius meilės vardan galime pastebėti Rapolo paveiksle.„Geišę, nors jis buvo darbų prižiurna ir nešiojos rimbą, gerbė visa Saveikių seniūnija, griežtai visi, kurie tik ėjo to dvaro darbus. Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo. “, bet apysakos pradžioje matomė, kad Geišė nemoka būti kitoks – tik tijūnauti. Dėl savo užimamos aukštos vietos- tijūnavimo, buvo tingokas, bet meilė Severiutei padarė jį geresnį. Jis tapo daugiau šeiminišku, mylinčiu, o svarbiausia nors jis ir buvo geras baudžiauninkams, bet siekdamas Severiutės rankos tapo tiesiog kilniausiu ir maloniausiu žmogumi seniūnijoje, kurį nors kas kada būtų matęs.Geišė pats sakė, kad anksčiau būtų save peikęs dėl tokios meilės ir tokio atsidavimo " kvailiai bobai", bet dabar dėl tokios kaip Severiutė darė viską ką galėjo ir stengėsi tapti dar geresniu ir kilnesniu.Jis turėjo viena aišku minusą - jis buvo senas. Tapęs karšinčium buvo našta Severjai, bet tik pasendamas atrado vieną gebėjimą - pasakoti pasakas brolio sūnui. Kad meilė pakeitė Rapolą į geresniąją pusę mes galime suprasti remdamiesi jo elgsena, bet juk kiekvienas kuris tikrai myli, dėl meilės gali padaryti viską : ir pasikeisti tapdamas kilnesniu, ir važiuoti kur reikės dėl meilės.Bet visa Rapolo meilė yra tik kūniška, todėl skaitydami šią apysaką mes patys galime pagalvoti ir susimąstyti apie savo gyvenimą ir meilės supratimą jame. Meilė - tai nenumaldomas troškimas tapti geresniudėl kilnių santykių.
