Ar senojoje literatūroje puoselėjamos vertybės yra tebesvarbios? ( tautiškumas)

Kiekvienas žodį "vertybė" supranta savaip, vienam vertybė gali būti jo artimas žmogus, kitam kažkoks daiktas. Vertybė yra tai, kas brangu, vertinama ir puoselėjama kaip neįkainojamas turtas. Skaitydamas knygas žmogus atranda daug tame ar kitame  kūrinyje atskleidžiamų vertybių , tokių kaip : saikas, kuklumas, santūrumas, bet kiekvienos tautos literatūroje  galime įžvelgti kone pačią svarbiausią vertybę, kuri yra tautiškumas. Tautiškumas-tai būdas arba forma kuria reiškiasi tauta. Tautiškumas įgyjamas per tautinę kultūrą : knygas, papročius, nuostatas ir kalbą.Apie šią svarbią vertybę- tautiškumą, rašė tokie žinomi rašytojai kaip : M.Mažvyda, M.Daukša ir K.Donelaitis. Bet kokį būtent jie aprašė tautiškumą , apie kokias tveriančias problemas kalbėjo tokiuose kūriniuose kaip : M.Mažvydo „Katekizmas“; M.Daukšos „Postilė“; K.Donelaičio „Metai“?

     Kiekviena knyga, kuri parašyta gimtąja kalba, yra lyg tautiškumo paminklas, kurį rašytojas arba poetas savo sunkiu Titano darbu pastato. Vienas pirmųjų lietuviškos knygos autorių, kurie rūpinosi tautos išsaugojimų ir išleido pirmąją lietuvišką knygą "Katekizmą", Karaliaučiuje 1547 metai buvo Martynas Mažvydas. Knyga prasideda lotyniškai eleginiu sueiliuotu dedikaciniu ketureiliu „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“.Galima pastebėti , kad lietuviai reformacijos veikėjai dirba ir Bažnyčiai ir Tėvynei. Reiškiamas patriotizmas, ištikimybė savo didiesiems kunigaikščiams, kuriems parodoma meilė, kadangi Lietuva yra jų laiminga, kas reiškia, kad autorius didžiuojasi savo tėvyne, vadindamas ją garsia ir jos valdovais – kunigaikščiais, kurie gerai atlieka savo pareigas tėvynei ir tėvynainiams, kurie dėl jų esą laimingi: "Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,/Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčiai, [….].Dedikacija rodo, kad knygelė ne tik Prūsijos Kunigaikštystei, į kurią M. Mažvydas atvyko prieš metus, bet ir tikrajai savo tėvynei Lietuvai. Toliau eina lotyniška prakalba „malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“. Prakalba atskleidžia autoriaus pažiūras ir siekimus - jo pastangas šviesti bei kultūrinti žmones, kovoti su pagonybės liekanomis, įtvirtinti protestantų tikėjimą. Eiliuota lietuviškoji prakalba yra pirmas originalus lietuviškas eilėraštis. M.Mažvydo "Katekizmas" yra didi knyga, kuri pasakoja apie lietuvių gyvenimo būdą, jų tikėjimą, ši knyga yra viena pirmųjų lietuviškos literatūros paminklų, kurie tausoja mūsų tautiškumą.

    Tautos gyvybingumas, jos galia remiasi kalbos jėga. Būtent taip galvojo ir Mikalojus Daukša - pirmasis didžiausias kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių, katalikas ir patriotas. Gal būtent todėl 1599 m. M. Daukša „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?” Jis teigė, kad nuo seno visi žmonės gerbė savo gimtąją kalbą, ja kalbėjo, rūpinosi  ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir visaip gražinti. Kalba buvo ir bus labai svarbus dalykas kiekvienos tautos gyvenime ir be jos negali išsiversti jokia, net galingiausia tauta. Tautos sunaikinimą autorius lygina su švento ir gero sugriovimu, jeigu nebeliks tautos ir jos kalbos, nebeliks visiškai nieko, kas yra svarbu šioje žemėje : „ Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. /Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, /sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“. 1559 metais buvo išleista "Postilė", kaip lenkų jezuito J.Wujeko pamokslų rinkinio vertimas. Joje M.Daukša kritikuoja lietuvius, kurie nemoka lietuvių klabos arba jos netausoja. Jam svarbiausia ne valstybė, kurioje žmogus gyvena, o gimtoji kalba. Pagal M.Daukšą be gimtosios kalbos negali būti ir tautiškumo bei pačios kalbos.

    Tautos dvasingumas, tradicijų unikalumas traukia svetimšalių dėmesį, bet svarbu prisiminti, kad tautai svarbiausia būti ištikimai savo senosioms tradicijoms. Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas, kuris savo kūrybą paskyrė tautiškumo tausojimo temai - Kristijonas Donelaitis siekė savo kūriniais pasakyti lietuviams, kad reikia tausoti savo gimtąją kalbą, neatsižvelgiant į tai, kokioje epochoje gyventų ir stengtis išgarsinti ją, kad net kitataučiai stebėtųsi  jos galia. Savo ditaktinėje poemoje "Metai", kuri buvo parašyta hegzametru, K.Donelaitis rašo apie vieną lietuvišką kaimą, bet aprėpia visą lietuvių tautą. Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą, ryžtą kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamas privalo turėti.  Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas. Joje K. Donelaitis sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, humoro. Autorius bara jeigu būras nukrypsta nuo tradicijų " Jūs apjekėliai!.../Ar ne gėda jums?..", apgailestauja, kad lietuviai pamažu praranda dorovės normas, nes dorovė tai tautiškumo puoselėjimas. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”,“glūpais”,“bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Taip rašydamas, autorius lyg sugretina lietuvių tautą su būrais, o ponus su kitų, didelių šalių, kurios nori, kad tokia maža tauta kaip lietuviai pamirštų savo kalba ir tautiškumą.Todėl autorius skatina nepamiršti savo tautiškumo, likti tikraisiais lietuviais. Tik žinodama savo  tradicijas ir tausodama jų unikalumą, kalbėdama apie jas ir jas garsindama tauta išliks ir taps tikrąja tautiškumo puoselėtoja, o kitos tautos tuo tik grožėsis.

    Visais laikais tautą ir tautiškumą gali sustiprinti stiprus žodis , ir nesvarbu bus jis parašytas ar pasakytas. Būtent tautiškumo skatintojais ir gelbėtojais galime pavadinti : M.Mažvydą, M.Daukšą ir K. Donelaitį. Sunkiais metais ir laikotarpiais jie skatino kalbėti savo kalba ir neužmiršti savo tautiškumo, savo tautos. Norint išsaugoti tautiškumą, būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų, saugoti savąsias tradicijas, neišeiti iš savo kaimo ir nepasiduoti kitokio gyvenimo gundymams. Gindamas lietuvybę K.Donelaitis  kai kur neišvengė ir kraštutinumų- barė, stabdė, galbūt net įžeidinėjo, bet visą tai darė tautos labui. Tautiškumą K.Donelaitis  suprato taip kaip ir Daukša: saugoti savo papročius, “mylėti ir gerbti kalbą”, o M.Mažvydas lyg pridurė, kad kiekvienai tautai reikalinga savoji religija ir savos istorijos  žinojimas. Sulyg kiekvienais metais vis daugiau jaunuolių pradeda kalbėti apie kalbos ir tradicijų išsaugojimą. Gal ir šiame amžiuje atsiras nauji M. Mažvyda, M.Daukša arba K.Donelaitis, kurie vėl parašys poemas arba prakalbas, kurios kalbės apie savąją tautą, kurią reikia branginti.