Kiekviena knyga, kuri yra parašyta gimtąja kalba yra lyg tautiškumo paminklas, kurį rašytojas arba poetas savo sunkiu Titano darbu pastato.Vienas pirmųjų lietuviškos knygos autorių, kurie rūpinosi gimtosios kalbos išsaugojimų ir išleido pirmąją lietuvišką knygą "Katekizmą", Karaliaučiuje 1547 metai buvo Martynas Mažvydas. Knyga prasideda lotyniškai eleginiu sueiliuotu dedikaciniu ketureiliu „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“. Galima pastebėti , kad lietuviai Reformacijos veikėjai dirba ir Bažnyčiai ir Tėvynei. Reiškiamas patriotizmas, ištikimybė savo didiesiems kunigaikščiams:"Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,/Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčiai, [….].Lietuvis savo tautos pirmajame eilėraštyje pasirodo esąs nelinkęs eiti į bažnyčią, kadangi jam priimtiniau yra burti, todėl M.Mažvydas prašo ponų, kad jie verstų žmones į „tikrą tikėjimą“. M.Mažvydo "Katekizmas" yra didi knyga, kuri pasakoja apie lietuvių gyvenimo būdą, jų tikėjimą, ši knyga yra viena pirmųjų lietuviškos literatūros paminklų, kurie tausoja mūsų tautiškumą.
Tautos gyvybingumas, jos galia remiasi kalbos jėga. Būtent taip galvojo ir Mikalojus Daukša - pirmasis didžiausias kovotojas dėl lietuvių kalbos teisių, katalikas ir patriotas. Gal būtent todėl 1599 m. M. Daukša „Postilės“ „Prakalboje į
malonųjį skaitytoją“ rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta,
tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi
įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais
žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją
išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti... /Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir
gerovę. /Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, /sumaišysi
pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“.1559 metais buvo išleista "Postilė", kaip lenkų jezuito J.Wujeko pamokslų rinkinio vertimas. Joje M.Daukša kritikuoja lietuvius, kurie nemoka lietuvių klabos arba jos netausoja. Jam svarbiausia ne valstybė, kurioje žmogus gyvena, o gimtoji kalba. Pagal M.Daukšą be gimtosios kalbos negali būti ir tautiškumo bei pačios kalbos.
Tautos dvasingumas, menas, tradicijų unikalumas traukia svetimšalių dėmesį, bet svarbu prisiminti, kad tautai svarbiausia būti ištikimai savo senosioms traicijoms.Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas, kuris savo kūrybą paskyrė tautiškumo tausojimo temai - Kristijonas Donelaitis siekė savo kūryniais pasakyti lietuviams, kad reikia tausoti savo gimtąją kalbą neatsižvelgiant į tai, kokioje epochoje gyventų ir stengtis išgarsinti ją, kad net kitataučiai stebėtųsijos galia. Savo ditaktinėje poemoje "Metai", kuri buvo parašyta hegzametru, K.Donelaitis rašo apie vieną lietuvišką kaimą, bet apriepia visą lietuvių tautą. Autorius bara jeigu būras nukrypsta nuo tradicijų " Jūs apjekėliai!.../Ar ne gėda jums?..", apgailestauja, kad lietuviai pamažu praranda dorovės normas, nes dorovė tai tautiškumo puoselėjimas.Tik žinodama savo tradicijas ir tausodama jų unikalumą, kalbėdama apie jas ir jas garsindama tauta išliks ir taps tikrąja tautiškumo puoselėtoja, o kitos tautos tuo tik grožėsis.
Tautiškumas-tai būdas arba forma kuria reiškiasi tauta. Tautiškumas įgyjamas per tautinę kultūrą : knygas, papročius, nuostatas ir kalbą. Nors visas tautiškumo mokymasis trunka visą gyvenimą, bet tik žmogus kuris stengiasi, kad tautos kalba ir tradicijos išliktų yra pilnavertis visuomenės individas.Šiuolaikiniame pasaulyje daugybė žmonių nevertina to, ką puoselėjo
senosios kartos atstovai. Dabar vertybės suprantamos kaip materialūs
daiktai, branginama tik tai, kas teikia piniginės naudos. Nors tautiškumo puoselėjimas yra vėl aktualus ir sulyg kiekvienais metais vis daugiau jaunuolių pradeda kalbėti apie kalbos ir tradicijų išsaugojimą. Gal ir šiame amžiuje atsiras nauji M. Mažvyda, M.Daukša arba K.Donelaitis, kurie vėl parašys poemas arba prakalbas, kurios kalbės apie savąją tautą, kurią reikia branginti.
