Mój ulubiony bohater literacki ))

Przez cale zycie  kazdy czlowiek na pewno przeczytal chociaz jedna ksiazke. Czytajac ksiazke, odnalazl sobie bohatera, ktory spodobal sie jemu swoim czynami i pogladem do jakiejs sytuacji, dlatego stal sie jego ulubionym bohaterem literackim.Chociaz przeczytalam duzo ksiazek i mam duza  ilosc ulubionych bohaterow, ale chce wyroznic  jednego, bardzo malego  wzrostu, ale wielkiego w swoich czynach bohatera literackiego- Pana Wolodyjowskiego, bohatera z trzeciej z powiesci tworzacych Trylogie Henryka Sienkiewicza ( pozostale czesci to "Ogniem i mieczem" i " Potop").
 Pan Michal Wolodyjowski  to tytulowy bohater  powiesci Henryka Sienkiewicza stanowi przyklad ucielesnienia najwspanialszych cnot polskiego rycerstwa i patriotyzmu.Niewielki wzrostem, zwany nawet przez narratora „małym rycerzem” czy rzadziej „małym sokołem”, pułkownik chorągwi laudańskiej pojawia się we wszystkich częściach Trylogii, lecz zarówno w „Ogniem i mieczem” i „Potopie” nie był postacią pierwszoplanową. Poza tym, że był mistrzem fechtunku (ośmieszył samego Kmicica!) i doskonałym żołnierzem reszta pozostawała niewypowiedziana. Właśnie to miała zmienić ostatnia część Trylogii.
Bronil do smierci Polske. W obronie jej dobrego imienia Wołodyjowski był gotów dać się pokroić. Z pozoru mogłoby się wydawać, że jego niezliczone zasługi wobec narodu pozostają nieodwzajemnione, lecz słowa wielkiego hetmana koronnego (przyszłego króla) Jana Sobieskiego zaświadczają, że jest inaczej: 
 „Harowałeś ty, żołnierzyku, przez całe życie, haruj jeszcze. A jeśli przyjdzie ci kiedy do głowy, żeć zapomniano, nie nagrodzono, spocząć nie dano, żeś wysłużył nie smarowane grzanki, ale suchy chleb, nie starostwa, a1e rany, nie spoczynek, ale mękę, to jeno zęby ściśnij i powiedz: „Tobie ojczyzno!” Innej pociechy ci nie dam, bo nie mam, jeno chociażem nie ksiądz, przecie ci mogę dać zapewnienie, że tak służąc, dalej zajedziesz na wytartej kulbace niźli inni w poszóstnych karetach i że będą takie bramy, które się przed tobą otworzą, a przed nimi zamkną”.
 Wołodyjowski uosabia wszelkie cnoty rycerskie, pozostając przy tym człowiekiem skromnym, pokornym i bogobojnym. Nie wszystkim jednak podobało się zwrócenie tak dużej uwagi na kogoś tak niepozornego. Zygmunt Szweynowski pisał nawet: 
 „Ze wszystkich bohaterów Trylogii Wołodyjowski, kresowy żołnierz, mimo swych niemal fantastycznych uzdolnień wojskowych jest najbardziej niepozorny, jest pełen uderzającej skromności – to niemal szary rycerz Rzeczypospolitej, niemal bohater bezimienny. (…) Wołodyjowski, choć Sienkiewicz stara się wzbogacić Michała nowymi cechami charakteru i choć ma chwile wybitne i atrakcyjne, na naczelnego bohatera posiada mało temperamentu, często też schodzi do roli drugorzędnej, a przede wszystkim jest zbyt statyczny”. Pomimo krytyki, Pan Wolodyjowski na pewno zdobyl sympatie kazdego, ktory przeczytal ten utwor. Podziw budzą takie cechy charakteru Michała jak bezwzględna miłość do Ojczyzny i oddanie sprawie polskiej, niespotykana  odwaga w boju, pogoda ducha, gotowość do poświęcenia dla dobra ogółu i przyjaciół, a przy tym wszystkim pokora oraz skromność.
 Był także człowiekiem o wielkiej wrażliwości, który po śmierci ukochanej Anny zamknął się w klasztorze, ponieważ nie potrafił żyć bez niej. Pozniej zas, długo szukał odpowiedniej dla siebie kobiety, aż wreszcie ożenił się z zadziorną Basią. Można powiedzieć, że ich związek dowodził tezy, że przeciwieństwa się przyciągają. Michał jednak zupełnie stracił głowę dla „hajduczka”, która dorównywała mu we władaniu szablą i gromieniu kozaków.
Byl " pierwszym żołnierzem Rzeczypospolitej”. Wśród przeciwników natomiast budził lęk i trwogę. Na dźwięk jego nazwiska kolana uginały się pod największymi wojownikami szwedzkimi, tatarskimi, kozackimi czy tureckimi. Dał się poznać także jako karny żołnierz, znający swoje miejsce w szeregu. Pomimo wielkich zasług, jakie miał na polu bitwy, wciąż pozostawał wiernym podwładnym wielkiego hetmana Jana Sobieskiego. Wołodyjowski był także człowiekiem słowa, dla którego przyjaźń była największym skarbem.Oto wlasnie prawdziwy Bohater literacki, ktory wzbudza w sercach Polakow wiare o niespozyte sily narodu .

Kokiomis dvasinėmis ligomis serga mūsų visuomenė?

 Žmogus , tai galinga būtybė, kuri yra vadinama tobuliausiu Dievo sutvėrimu. Daugelis mano, kad žmogus neturėtų sirgti, bet vis dėlto jis serga kaip fizinėmis, taip ir dvasinėmis ligomis.Vieni sako, kad fizinės ligos yra rimtesnės, negu dvasinės, bet jeigu paklaustumėme kiek žmonių serga dvasinėmis ligomis, tai suprastumėme, jog dvasinėmis ligomis sergančių žmonių yra daugiau. Tai yra rimta problema, juk būtent dėl šių ligų žmonės nusižudo.Dvasinės ligos yra visokiausių rūšių: abejingumas, per didelis dėmesys pinigams, susvetimėjimas, savanaudiškumas, netikėjimas Dievu, netolerancija. Bet kokios dvasinės ligos yra pačios sunkiausios?

Vienatvė arba susvetimėjimas- viena iš didžiausių dvasinių ligų. Žmonės vis labiau linkę užsidaryti savyje. Gal dėl to, kad yra tokio būdo, o gal todėl, kad nusivylę šiolaikine visuomene. Daugelis žmonių būtent dėl kitų žmonių abejingumo ir susvetimėjimo nusižudo.Štai gerbiamas aktorius ir komikas V. Šapranauskas balandžio 18 dieną, buvo surastas savo bute, spaudoje buvo parašyta mat V. Šapranauskas nusižudė. Kaip bebūtų, mes turėtumėme susimąstyti ar dėl gero gyvenimo taip atsitinka? Ar ne dėl to, jog žmonės susvetimėja ir tu negali išsipasakoti arba būti suprastam? Vieno pokalbio metu V. Šapranauskas pasakė "Niekada niekam iki galo neatsiversiu.Net patiems artimiausiems žmonėms.Kiekvienas turi pasilaikyti savo paslaptį, turėti ką nors savo. Kam? Sau! Jei viską atiduodi, kas tada esi? Kam tada tau vidus, oda iš viršaus, kuri viduje kažką slepia? Ir bendraudamas su žmonėmis- jei tai privaloma aplinka, o tu joje būti nenori, būtinai užsidėsi kaukę ir tik ji tave išgelbės.Man tai paprasta. Bet jei kaukės nenoriu, tiesiog išeinu.Apskritai manau, kad visi vaikštome su kaukėmis, absoliučiai visi."Daugelis šią frazę perskaičiusių turbūt susimąstė, nes ši frazė to verta. Ir daugiau nieko sakyt nereikia, viskas pasakyta, mes turime atsikratyti šių dviejų ydų - abejingumo ir susvetimėjimo, bet tai nėra visos dvasinės ligos.

Baugu pagalvoti, bet netgi XXI-am amžiuje žmonės dar netoleruoja kitų tautybių, rasių, odos spalvos, tikėjimo, mąstysenos žmonių. Koks skirtumas ar žmogus baltos odos, ar rudos, ar jis gėjus, ar katalikas, ar budistas, ar plonas,ar storas,ar aukštas? Tik žmonės, kurie serga mąstysenos liga, tokia kaip abejingumu, gali dėl to netoleruoti žmonių. Gerai pagalvojus, tai visi šio pasaulio gyventojai serga ar viena, ar kita dvasine liga.Baugu tą konstatuoti, bet tai yra tiesa.Netoleranciją galime labai aiškiai pamatyti B. Sruogos knygoje    "Dievų miškas" arba  I. Mero knygoje " Lygiosios trunka akimirka".Dievų miškas – memuarinis lietuvių rašytojo ir poeto Balio Sruogos romanas, parašytas 1945 m. Jame atsispindi rašytojo išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, į kurią B. Sruoga buvo išsiųstas 1943 m. kovą. Romanas kupinas ironijos ir pasišaipymo iš lagerių tvarkos, elgesio su kaliniais ir apskritai iš visos esamos situacijos.Parodoma kaip negerbiama nei lietuvių, nei lenkų, nei kitų kalinių. Nelinksmas ir Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“ . Nieko keisto – jame vaizduojamas karo metų Vilniaus getas prieš pat jo likvidavimą 1943-aisiais. Čia atsidūręs Izaokas pamilsta Esterą, lygiagrečiai pasakojami jo brolių ir seserų – šeimos patriarcho Abraomo Lipmano vaikų – likimai. Laiko požiūriu romano veiksmas suspaudžiamas į trumpą valandėlę – šachmatų partiją, lošiamą pagal šėtoniškas sąlygas: jei laimės komendantas, žus geto vaikai, o Izaokas liks gyvas; jei laimės jaunuolis, jis žus, bet vaikai bus išgelbėti. Vienintelė išeitis – lygiosios.Čia irgi parodoma, kaip komendantas ir jo pavaldyniai šaiposi iš žydų. Štai kūriniai, kuriuos perskaitę, mes visi turime suprasti, jog netolerancija kitam yra bjaurus dalykas.O juk niekas nenori būti bjauriu.

Visos dvasinės ligos yra labai svarbios, ne iš gerosios pusės, bet iš blogosios, bet turbūt pačios blogiausios yra abejingumas, susvetimėjimas ir netolerancija. Juk jeigu nebūtųšių dvasinių ligų, tai turbūt ir neišliktų kitų. Ir veikiausiai žmonės būtų daug daug gerėsni, supratingesni ir išliktų Žmonėmis.